Šis klausimas periodiškai iškildavo įvairioje homeopatinėje literatūroje, bet taip ir nebuvo rastas galutinis sprendimas. Homeopatijos teoretikai, taip pat ir praktikuojantys gydytojai suvokia, jog yra kažkas daugiau, nei nustatytos hopeopatinės mokslinės taisyklės ir veikimo dėsniai, kas vadinama ,,gydymo menu’’. Vis dėlto paaiškinimų, kuo remiasi šismenas, prieinamoje literatūroje praktiškai nėra.

Kad išnagrinėti šią problemą, peržiūrėsime tuos reiškinius, kurie apima mus dominančias žmogaus veiklos sritis homeopatijos fenomeno požiūriu. Kertiniu homeopatijos akmeniu laikomas gydymas panašumo dėsnio principais. Pripažinkime, jog šis terminas neturi tinkamos mokslinės formuluotės. Prisiminkim apibrėžimą: panašumo dėsnis reiškia, kad atitinkami vaistai ar medžiaga, iššaukianti ligos požymius, tam tikrose sąlygose gali gydyti tuos pačius patologinius simptomus.

Minint tam tikras sąlygas, turima mintyje didelė ir maža dozė, laikantis tikslaus sutapimo klinikinių ligos požymių ir vaistinės patogenezės. Toliau dar sudėtingiau – ką reiškia tikslus atitikimas paciento simptomų ir bandomosios vaistimės medžiagos duomenų? Nei teoriškai, nei tuo labiau praktiškai to pagrįsti neįmanoma. Todėl geriausia išeitimi ir yra genealus Ganemano pasiūlymas – panašumas. O ir pačiame žodyje ,,panašumas’’ slypi netikslumas ir netikrumas, netelpantys šiuolaikinio mokslo rėmuose.

Skirtingas šios minties suvokimas ir atvedė prie skirtingų požiūrių ir krypčių homeopatijoje. Vis dėlto panašumo principas homeopatijos praktikoje tampa realiu instrumentu, teikiančiu ne tik teigiamus gydymo rezultatus, bet ir estetinį pasitenkinimą kūrėjui (šiuo atveju gydytojui – homeopatui). Atitinkamu laipsniškumu visas menas mums tarnauja dėl meniško tikrovės įvaizdžio sukūrimo. Kaip instrumentas šiam tikslui pasitarnauja dailės technika, eilėdara, muzika ir t.t. Ir kalbėti apie panašumo laipsnį šiuo atveju (kaip ir homeopatijoje) būtų absurdiška – meno kūrinys yra arba ne (kaip homeopatijoj paskirti vaistai).

Ne atsitiktinai T.D.Popova iškėlė tokį terminą kaip ,,vaisto paveikslas’’, lyg sąskambį menui. Visiems žinoma, kaip menininkas vienu brūkšniu, vienu sąskambiu, viena fraze sugeba pakeisti kūrinio vertę. Bet argi nėra ir homeopatijoje sėkmingų paskyrimų pagal atskirą, netgi ne simptominį, o sunkiai suvokiamą braižą, kuris būtent tuo ir įgauna esminę reikšmę.Tai kas imtųsi tokiu būdu išryškinti panašumo sąvoką ir mene, ir homeopatijoje? Tai turi atlikti Meistras, turintis regėjimo (supratimo) talentą ir valdantis homeopatijos ,,materia medica’’ kūrybinį instrumentą.

Paraleles galima tęsti – visiems žinomos gydymo meno galimybės. Būtent todėl sėkmingą homeopatinę paskirtį galima vertinti kaip meno kūrinį. Menininkas turi išanalizuoti gyvenimą visuose jo pasireiškimuose, homeopatas turi daryti tą patį, skirdamas daugiau dėmesio jo individualiai išraiškai – medicinai.

Daug gilesnis suvokimas glūdi tame, kad imant homeopatijos meninę pusę pakankamai ryžtingai ir lengvai ją atskiriame nuo mokslinės medicinos. Galvos skausmo gydymui racionaliu ir moksliniu metodu reikalingi analgetikai, o homeopatijos menu – meniškas ligonio vaizdas (ir vaistai).

Ar homeopatijoj reikalinga pasinerti į savo kūrybos objektą – pacientą, panašiai kaip aktorius į savo personažą? Homeopatijoj tai būtina, nors gydytojui, matomai, nereikia prieiti iki antros aktorystės fazės-persikūnijimo (nors D.V.Popovas vartojo būtent ši terminą).

Šiuolaikinė homeopatinė medicina pilna bandymų ją sumokslinti, įvesti ,,auksinius“ standartus, panaudojant parametrinių kriterijų taisykles. Šie bandymai iš anksto pasmerkti, nes tai atspindi esamą padėtį tradicinėje medicinoje. Aprašyti homeopatiją matematiniu požiūriu taip pat sunku, kaip formulėmis išreikšti Leonardo Da Vinčio paveikslą. Iš to tampa aišku, kodėl toks dažnas nesėkmingas homeopatinių vaistų parinkimas, naudojantis vien programine įranga (čia netgi nevartojamas žodis panašumas), repertorijumais ir kompiuterinėmis programomis, nesugebančiomis apskaičiuoti homeopatinės kūrybos racionalumo.

Kažkuria prasme judėjimas homeopatijos link – tai gydymo mene atsiradęs savitas atspindys netgi nacionalinio lygio homeopatijos veikloje. Taip Tarptautinės Homeopatinės Medicinos Lygos penkiasdešimt šeštajame forume (Budapeštas, 2000 metų gegužė) ,,homeopatijos asai“ gana laisvomis temomis ilgai kalbėjo, priešingai nei buvo suformuluoti jų trumpi pasisakymai. Reiškia, tik asmenybė (ir asmenybė menininko) sugeba pakelti homeopatiją į reikiamą lygį.

Beprasmiška ginčytis kokiai spalvai atiduoti pirmenybę ar kokį potėpį panaudoti. Galutiniu rezultatu tampa panašumas – taisyklingo meninio vaizdo sukūrimas. Kad pratęsti palyginimą, galima pasakyti, jog ‘‘stebėjimo vienetas’’ mene gali būti paveikslas, eilėraštis ar visa knyga, skulptūra, o homeopatijoje – panašumo realizavimas (panaudojant Hanemano terminologiją) eilinės ligos atveju.

Būtina paminėti ir apie esamus skirtumus homeopatijoje ir meno srityje. Nors abi sritys aprašo žmogų, homeopatija tai daro realiai (nors kol kas tai nepatvirtinta) kryptingai, veikdama biologinę žmogaus visumą. Menas šiuo požiūriu apsistoja pagal įvairius duomenis kažkur tai primatų lygyje ar į žmones panašias beždžiones. Žiūrovų homeopatijoje (meno vertintojų) daugiau nei reikia, kaip plojančių parteryje, taip ir švilpiančių galinėse sėdynėse. Apibendrinant norėtųsi atitrūkti nuo išankstinio priešpastatymo mokslo ir meno homeopatijos fenomene.

Būsim dėkingi šiai pasaulėžiūros sistemai už galimybę užsiimti ir vienu, ir kitu. Man jau teko kalbėti, jog problemos (ne homeopatijos, o homeopatų) esmė yra tame, jog nėra vieningos terminologijos, kaip ir vieningo mechanizmo suvokimo. Tolimesnis homeopatijos progresas kaip mokslas galimas tik jau esamo suvokimo rėmuose. Tolimesnis homeopatijos progresas kaip menas siejamas su bendru kultūriniu lygiu, tradicijomis ir žmogaus sąmoningumu.

Nėra abejonės, jog mes, kaip gydytojai, mokomės iš savo pacientų. Paprastai tai suvokiama kaip profesionalizmo brendimas ir tik kai kuriais atvejais kaip gyvenimo išminties puoselėjimas. O homeopatija šiuo požiūriu ne išimtis – be gausios praktikos neįmanoma formuoti asmeninės patirties, be asmeninių nesėkmių ir pasisekimų neįmanoma įsivaizduoti kiekvieno gydytojo asmenybės.

Neabejojama ir tuo, jog sėkmingas pacientų gydymas priklauso nuo to, kiek patys šito nusipelnėme. Kur kas mažiau yra žinoma, kokį poveikį pacientai turi mūsų sveikatai. Ar padeda homeopatinė praktika gydytojų sveikatingumui ir ilgaamžiškumui? Ar ne ieškojimas asmeninės sveikatos, tame tarpe ir dvasinės santarvės,įtraukia į homeopatiją vis naujus jos šalininkus?

Kijevo Homeopatinės mokyklos patriarhas Demjianas Vladimirovičius Popovas (1899-1990), konsultuodamas ligonius iki paskutinių savo gyvenimo dienų, dirbdamas su savo knygų rankraščiais, dalyvaudamas visuose to laikmečio ‘‘homeopatiniuose įvykiuose’’ dalinai atsakė į šį klausimą. Visi, kas turėjo galimybę susitikti su juo garbingame amžiuje, pabrėžia absoliučiai aiškų protą, išsaugotą atmintį, neišnykstantį susidomėjimą ir netgi pasididžiavimą savoveikla, kurią jis pavadino ,,gražuole homeopatija‘‘.

Aš įsitikinęs, kad už savo ypatingą gyvenimo skonio jutimą ir mokėjimą tuo džiaugtis, (kas, be abejonės, yra sveikatos rodiklis), jis buvo dėkingas savo daugybei pacientų. Būdamas bet kokios savijautos, netgi su aukšta temperatūra, jis kėlėsi iš lovos ir ėjo į darbą. Ir pernelyg paprasta tai pavadinti išugdytu pareigos jausmu. Aš manau, jis pats ėjo gydytis pas savo ligonius.

Kaip liudija literatūriniai šaltiniai ir bendraamžių prisiminimai, panašiom savybėm senatvėje išsiskirdavo ir daugelis atsidavusių akademinės medicinos atstovų. Galima sakyti, kad šie žmonės turėjo įgimtų savybių savęs tobulinimui ir pasaulio pažinimui. Bet ne paskutinį vaidmenį jų mentalinėje (pastebint ilgaamžiškumą, galima sakyti ir fizinėje) sveikatoje suvaidino ir gydytojo praktika.

Šiandien niekas negali paneigti to, kad gydytojas ir ligonis vienas kitą abipusiai įtakoja. Kuo stipresnį poveikį mes suteikiame ligoniui, tuo labiau pasireiškia ir grįžtamasis procesas. Reikia tik būti atviram tokiam poveikiui. Kartais pusiau juokais, pusiau rimtai leidžiu sau pasakyti, kad už gydymą imu labai didelį honorarą. Ir atsakydamas susijaudinusiam klientui patikslinu, jog mokestis – tai jo pasveikimo faktas.

Ir kuo rimtesnis bei ilgesnis susirgimas, tuo tvirtesnis pozityvus rezultatas ir pacientui, ir jo gydytojui. Nėra žmogaus, tame tarpe ir gydytojo, kuris nepamąstytų apie gyvenimo beprasmiškumą. Tai vienas iš rimčiausių stresų, slegiančių žmoniją ir ypač stiprėjantis, vyraujant materializmui. Išsivaduoti nuo šio streso gydytojui gali padėti jo pacientai. Juk kai norai išsiskiria su realybe (gyvenu ne taip, kaip noriu), nerimo jausmas ir nuoskaudos dažniausiai atitolsta, susidūrus su realiu žmogausskausmu ir kančia.

Kvaila tvirtinti, kad pacientai neišrašo mums vaistų. Apmąstydami paskirtų gerai žinomų ar mažai pažįstamų preparatų rezultatus, kartais labai atsakingai imi suprasti, ko derėtų imtis pačiam. Žinomas Hanemano posakis, kad kuo daugiau homeopatinių vaistų gydytojas išbandys pats, tuo sveikesnis jis bus, galima perfrazuoti ir taip – kuo daugiau ligonių gydytojas konsultuos, tuo aukštesnis bus jo sveikatingumo laipsnis.

Gydytojų tarpe vyrauja nuomonė, kad gydytojui kartais būtina apsisaugoti nuo paciento. Turimas galvoje agresyvus paciento charakteris, jo ‘‘energetinis vampyrizmas’’. Aš manau, kad tokiu atveju pati geriausia apsauga, tai nebuvimas jokios apsaugos. Atvirkščiai, dažnai būtina ginti pacientą nuo gydytojo (t.y.nuo savęs), turint omenyje nepateisintas ambicijas, neteisingą parinkimą, savo nuomonės piršimą. Jeigu pacientas iššaukia nerimą, nepasitikėjimą diagnoze ir paskyrimu, norėdamas apsiginti, visus tuos jausmus gydytojas patiria požiūriu į save. Nes negalisvarstyti pats savęs – dėl kantrybės, supratimo ir įsitikinimo stokos. Šios patirties įgyjimą iš vienos pusės galima būtų pavadinti apmokymu, iš kitos – gydymu per pacientus.

Kodėl tiek daug grubumo, nekantrumo, isterijos pas stresinės specialybės medikus –

reanimatologus, chirurgus, akušerius? Juk tas, kas dažnai susiduria su mirtimi, turi išmokti džiaugtis gyvenimu. Kodėl tokį pyktį dvasinės medicinos specialistams iššaukia žinia apie tai, jog jų pacientai pasirinko kitą gydytoją ar kitą gydymo metodą? Juk tai puiki priežastis pagalvoti apie pasirinktą kelią ir apie tai, kaip eiti juo iki tobulybės.

Tikėti ar netikėti neatsitiktiniu mūsų pasirinkimu tėvų, vaikų, gyvenamosios vietos, istorinės epochos, aš nesiryžtu tvirtinti. Bet aš matau gilią prasmę neatsitiktinume, pasirenkant mūsų profesiją, o joje būtent tuos įvykius (gydytojui – ligonius), kurie gali išspręsti mūsų asmenines problemas.

Gydant pyktį labiausiai gali padėti ligoniai, kuriems negalėjai suteikti pagalbos. Prisiminkim homeopatijos išminčiaus genialius žodžius: ‘‘Mąstymas – pats sunkiausias darbas pasaulyje’’. Bet pamąstymai apie ligonius nepilnaverčiai arba net neįmanomi be mąstymo apie save. Ir jei išskirti gydymą mintimis kaip ypatingą terapijos būdą, tai savęs gydymui nėra geresnės vietos, kaip asmeninis gydytojo kabinetas ir nėra geresnės priežasties, kaip kasdienės praktikos rezultatai.

‘‘Neatsitiktinių’’ reiškinių kategorijai galima priskirti ir tai, kad gydytojai (ar jų artimieji) dažnai serga tomis pačiomis ligomis, kurias jie profesionaliai gydo. Galbūt likimas tokiu žiauriu būdu dar sykį gelbėja mus nuo išdidumo ar vienpusiško požiūrio į pasaulį. Tai tarsi priverčia mus užimti atitinkamą, išskirtinę vietą mūsų buvusių pacientų tarpe.

Homeopatams labiau nei kitiems gydytojams žinoma, kad sergant bet kuria liga svarbus teisingas požiūris į žmogų ir jo negalią. Įsisąmoninus šį požiūrį galima išgydyti ligą, nekeičiant kitų simptomų pasireiškimo. Aš sakau, kad galima išgydyti todėl, kad žmogus negalvoja apie gydymo pratęsimą ir mano esąs visiskai sveikas.

Gydytojui suteikta išimtinė galimybė būti išmintingam – išnaudoti savo patirtį ir mokytis iš svetimų kančių. Lengviausia įsivaizduoti blogos nuotaikos (depresijos) gydymą konsultuojamų pacientų pagalba. ‘‘Gydytojau, kodėl jūsų toks piktas veidas?’’ arba ‘‘Jums kas nors atsitiko?’’ – rodos, norėtų paklausti pirmieji pacientai.

Gydytojas (jei tai nėra beviltiška situacija), ima gydyti savo blogą nuotaiką. Tokiu pat būdu galima išgydyti ir kitas mentalines ir fizines problemas. Kada realiai matai žmones, turinčius įsisenėjusias (neatstatomas) sveikatos problemas, invalidus nuo vaikystės, taip vadinamus ligonius be perspektyvų, suvoki, kaip daug dar reikia išmokti arba svarstai, nuo ko dar reikėtų pagyti.

Būtina išsigydyti nuo rimtos ligos, vadinamos nenoru. Nenoro suprasti ir mylėti gyvenimą, o kaip pasėkmė to yra nenoras dirbti ir mokytis. Nenoras, kuris pas kultūringus žmones persilieja į kankinantį patologinį slolos jausmą, savęs kaltinimą ir nepasitenkinimą gyvenimu. Tokiu pat būdu (pagal panašumo dėsnį) gydomas nuovargis arba chroniško nuovargio nuo darbo sindromas.

Dažnokai iš gydytojų tenka girdėti posakį: ‘‘Aš labai pavargau nuo pacientų’’. Tik nereikalingas, beviltiškas ir nemėgstamas darbas sekina. Tikrame darbe reikalinga, jei galima taip pasakyti, ,,techninė pertrauka“, kad vėliau tą darbą atliktum dar geriau. Nuovargis kaip liga, turinti priežastį priverstiniam neveiklumui – tai dvasinės žmogaus pasaulėžiūros stoka ir nesugebėjimas įvertinti materialaus pasaulio aplinkos. Nuo viso šito galima išsigydyti ir lengviausiai tai padarytų praktikuojantis gydytojas.

Alcheimerio liga, matomai, prasideda jaunystėje, ir ne paskutinį vaidmenį jos vystymęsi užima medicina, ,,duodanti sveikatą už pinigus”. Jei suvokti homeopatiją ne tik kaip ligų gydymą ir sveikatos atstatymą, bet kaip natūralaus gyvenimo būdo sugražinimą ir teisingą mąstymą, tai šis procesas turi vykti kartu pas pacientą ir pasgydytoją. Gydyti reiktų gyvenimą, o ne organizmą.

Hanemano terminas ,,gyvybės jėga’’ yra visiškai konkretus ir tuo pačiu nepaaiškinamas. Aišku, kad kalbame apie ypatingą energijos formą. Tokiame pat nepaaiškinamumo ir aiškumo lygyje randasi tokia žmogiška energija, kaip meilė. Todėl galima pasakyti, kad homeopatinė metodika yra būdas atstatyti meilės energiją. Visų pirma, meilę pačiam sau, o taip pat laisvam energijos judėjimui mus supančiame pasaulyje.

Ekonomikos įstatymai tvirtina, kad prekės pardavėjas turi būti ir jos vartotojas. Kitaip tariant gydytojas turi būti sveikas. Kai nesupranti tikros šių žodžių prasmės, būna skaudu dėl nelabai delikačių ligonio pasisakymų daktaro adresu: ‘‘Tu juk gydytojas, pirma pats pasigydyk’’. Vartotojiškas požiūris į mediciną apėmė abi puses: ir ‘‘užsakovus’’, ir ‘‘vykdytojus’’. Pagalbą imta vadinti preke, o konsultaciją – medicininiu aptarnavimu.

Darbo rezultatų suvedimas ir kokybės užtikrinimas sustiprino rinkos dėsnius. Gera fizinė būklė dažnai paslepia ne tik pacientų dvasinę negalią, bet ir jų gydytojų. Nemalonu, kai gydytojas sloguoja. Bet žymiai blogiau, kada jis neturi noro džiaugtis savo darbu ir tapti tobulesniu su kiekvienu pasveikusiu pacientu. Juk daugumas homeopatija susidomidėl asmeninių sveikatos problemų ir tampa žinovais, pamatę galimybę pagerinti savo sveikatą ir likimą. Būtent likimas siunčia mums pagijimą per besikreipiančius pacientus.

Ši profesija padeda mums pamatyti daugybę trūkumų kituose žmonėse, bet nederėtų pamiršti patarlės apie šiaudą svetimoj aky ir rąstą – savojoje. Siūlau nepraleisti galimybės pačiam tobulėti. Žymiai maloniau gydytis savo pacientų pavyzdžiu, nei laukti pagalbos iš kolegų ar panaudoti ne homeopatinius principus kovai su liga. Tas,kas ateina pas mus gydytis, kartu ateina gydyti ir mūsų. Ir neaišku, kas labiau pasiruošęs gydytis – pacientai ar mes patys.

Nežiūrint į sveikatos apsaugos išvystymą, techninį bei materialinį aprūpinimą, farmokologijos terapijos progresą, sukuriant psihoanalitines metodikas, taip pat alternatyvius gydymo būdus, ‘‘medicinos tarnautojai’’ niekada neišsiskyrė savo sveikata. Visi, kas užsiima gydymu, kad ir kaip jie tai besuvoktų, būtų gerai, kad jaustųsi sveiki. Ir tai galima padaryti, neatsitraukiant nuo savo darbo vietos.

Mes dažnai giriamės, kad mūsų pacientais gali būti visi – juk pas kiekvieną atsirastų bent mažytis negalavimas, kurį pašalintų homeopatinis gydymas. Visdėlto, tai toli gražu ne taip. Pagal homeopatinę metodiką, mes turime įvertinti situaciją, kurią galima būtų pagerinti, veikiant per organizmo gyvybinės energijos rezervus.

Ši situacija gali būti ir pernelyg siaura, ir labai plati. Tai priklauso nuo gydytojų pozicijos.Netgi esant susirgimo atvejui, kai yra gilesnės vidinės priežastys, mes turim suprasti, ar tikrai pacientas nori sugrįžti į savą pradinę būseną, kurios jis nevadina idealia sveikata. Ar pasiruošęs žmogus permainoms, kurių esmės iki galo nesuvokia? Juk homeopatijos rezultatai beveik visada skiriasi nuo suplanuotų efektų. Štai ką pasakė šiuo klausimu S.Hanemanas (Hahnemann S. “Organon of Medicine”. SixthEdition. – Cooper Publishing. – Washington. p.151): ,,Kaip dažnai mes susidurdavome su švelniu, ramaus charakterio pacientu, iškankintu ilgametės ligos, kad gydytojas norom nenorom su pagarba ir užuojauta priimdavo ligonį”.

Bet jeigu liga pasitraukia ir paciento sveikata atsistato, kaip dažnai būna homeopatineje praktikoje, gydytojas nustebęs ir net išsigandęs dėl baisių paciento charakterio pasikeitimų. Jis dažnai tampa liudininku neapykantos, beširdiškumo, paaštrėjusio pykčio ir pačių įvairiausių begėdiškų bei asmenybę griaunančių nukrypimų, kurie buvo būdingi pacientui iki susirgimo.

Homeopatija pajėgi padėti žmogui tapti savimi, bet ar visi supranta, kas tai yra? Yra kategorija žmonių, kurie gali sau padėti homeopatijos metodu, bet šito nesiekia. Negalima nesutikti su Kento tvirtinimu apie tai, jog ‘‘Homeopatinis gydymas tinka prie visų pagydomų ligų, svarbiausia teisingai jį pritaikyti’’ (Kent J. Lektsii po phylosofii homeopatii. - Moskva - Homeopaticheskyay medicina. - 1998. - p.140 ). Bet pagal mano stebėjimus apie 70-80% žmonių ateina į priimamajį ne dėl savo sveikatos ypatumų, o dėlvidinio poreikio homeopatijai.

Svarbus yra požiūris į santykius tarp gydytojo ir paciento. Aš pasisakau už maksimalų paciento informavimą apie homeopatiją, kaip apie gydymo metodą ir filosofinę sistemą (doktriną). Ko nederėtų gydyti homeopetija? Pirmiausia, tai ‘‘grubūs materialistai’’, kuriems pirmoj eilėj reikalingas materialiai įregistruotas gydymo rezultatas. Antra, tai žmonės, nesuvokiantys tikro ryšio tarp pinigų ir intelektualios nuosavybės (kad pirma efektyvaus vaisto eina mintis).Jie iš principo negali pasinaudoti pigiomis ir nemadingomis paslaugomis. Trečia kategorija – tai žmonės, praradę sugebejimą suprasti save ir pastebėti subtilias permainas savo sveikatoje. Tokiu būdu, kaip jau buvo pasakyta, dažnais atvejais mes intuityviai gauname ‘‘savo pacientus’’, bet negalvokite, jog tuo išspręsti visi uždaviniai.

Mes turime formuoti savo pacientus, kaip ir jie formuoja mus. Šios pastangos bendros. Mes neturime apsiriboti vien tik bendru medicininiu klausimu (liga ir sveikata), bet irhomeopatiškai išnagrinėti(kas gerai ir kas blogaižmogaussveikatai). Gydytojas ir pacientas turi išmokti kartupastebėti,įvertintiir nukreipti homeopatijospoveikį reikiama linkme.Tokiame supratime nėra pirminio ar antrinio dalyko, nėra nustatytų išankstinių prioritetų.

Pacientui homeopatija – yra jo gyvenimo pagerinimas (sprendimas tų problemų, kurios jį domina), o gydytojui – tai ramus priėmimas (suvokimas) ‘‘gyvenimo amnezijos pasaulyje’’ be bandymo nesuprantant gydyti tą ar kitą patologiją.Sena medicininė taisyklė tvirtina apie gydymą ne ligos, o žmogaus. Tai galima pratęsti – homeopatija ir gydo žmogų, susidedantį iš kūno, sielos ir dvasios.

Pažiūrėkime į citatą iš Organono: ‘‘pakeitimas gyvybinės jėgos, kuri atgaivina mūsų kūną jo gilumoje, ir simptomai išlendantys į paviršių ir patvirtinantys esamą ligą, sudaro vientisa, tai yra vienas ir tas pats. Organizmas tai materialus gyvybės įsikūnijimas, bet jo negalima įsivaizduoti be gyvybinės energijos, taip pat kaip gyvybinėenergija neegzistuotų be organizmo, pasekoje jie sudaro VIENA, nors mintyse išsiskiria dėl supratimo patogumo’’ (Hahnemann S. Organon of Medicine.Sixth Edition. – Cooper Publishing. – Washington. p.20). Nuo Hanemano laikų įvyko didžiulis progresas medicinos vystymęsi. Ir visdėlto niekas nesugebėjo pažinti ‘‘nematerialiają gyvenimo dalį’’.

Įvyko didžiuliai pokyčiai aštrių ligų išorinių priežaščių tyrinėjime, išsivystė chirurgija, epidemilogija, psichologija ir t.t. Vidinių ligos priežasčių tyrinėjimai praktiškai nutrūko, nors žmonių sergamumas praktiškai netgi sustiprėjo. Didelę įtaką šiam procesui turėjo didžiuliai kiekiai farmaceptinių preparatų ir gydymo procedūros, o taip pat informaciniai netikslumai. Mes šio reiškinio negalime perdėtai vertinti ir vadinti savo amžių baisiu ‘‘ar nepasiduodančiu homeopatijos įtakai’’. Būtent todėl homeopatinė praktika tampa vis aktualesnė ir populiaresnė, kaip vienas iš būdų, veikiančių vidines ligos priežastis. Nepakanka tam pritarti, reikia ši fenomeną išjudinti iki populiarumo. Galima peržiūrėti gydytojo ir paciento abipusį bendravimą ekonominėj plotmėj (užsakovas –vykdytojas).

Šiuolaikinis marketingas sukūrė medicinos kliento vartotojišką įvaizdį. Medicina įgavo pavadinimą ‘‘medicininis aptarnavimas’’. Tarp gydytojo ir paciento prarastas ryšys, paremtas kultūra, intelektualia pagalba ir išmintim. Pasitikėjimas, kaip žmogiškumo rodiklis, perėjo į racionalų suvokimą kaip firmos garantiją. Šio ryšio atstatymas tai pirma užduotis homeopatinėje praktikoje. Pagal panašų principą bando persitvarkyti ir oficialioji medicina, šeimos gydytojų institucijos kurimas yra ne tik integralinės medicinos funkcija, bet kartu ir individualių ryšių ieškojimas.

Kita vertus, neįmanoma praeito šimtmečio pasaulio suvokimo perkelti į šiandieną. Homeopatijai vis labiau reikalingas savas imidžas. Jis turėtų būti ne koncervatyvus, būtinai medicininis, saikingai meniškas, bet neatitrūkstantis nuo homeopatijos principų. Jį derėtų atsieti nuo psichoanalizės ir nuo mistikos. Homeopatams, turbūt, labiau nei kitiems gydytojams, verta padirbėti, kad jų veiklai būtų sukurta patraukli, sakyčiau, prekinė išvaizda. Tai konfortabilus ofisas su registratūra ir šiuolaikine organizacine technika. Galima palikti senus, retus daiktus(turinčius muziejinę vertybę).

Reikia apgalvoti ir savo įvaizdį – ne tik elgesio manieras, bet ir aprangos stilių, šukuoseną, papuošalus. Juk panaudojant tą patį principą, kuriuo remiasi homeopatija, pas mus į priėmimą ateina panašūs į mus pacientai. ‘‘Šis fenomenas gali būti apibendrintas kaip similia similibus adtrahuntur. Tokiu būdu panašus traukia panašų lyg pergyvenimai, problemos. Gydytojo charakteris tampa signalu, [...] kuris ypatingo jautrumo būdu pritraukia pacientus...’’ (Źastellini Ģ. Paciento identifikacijos procesas gydytojui gali tapti homeopatiniu gydymu. – Rinkinys “Kievskiy gomeopaticheskiy almanah”. – Ź. – 2000. – ń.25-26).

Baigiant norisi pasakyti, jog homeopatinė praktika turi išlikti bendrosios medicinos dalimi, panaudojant visus jos šiuolaikinius pasiekimus, laboratorinių bei instrumentinių tyrimų rezultatus, o taip pat žinias apie susirgimų eigą bei prognozę. Taip pat ji turi išlaikyti ne tik ištikimybę savo pagrindiniam panašumo principui ir iš jo išplaukiantiemspaskyrimų individualumams, bet ir įvertinti žmogų jo vientisume (dvasioje, sieloje, kūne).

Homeopatija tikisi iš gydytojo ne tik jo patirties, žinių, intuicijos, bet ir kultūros bei meno. Homeopatinė praktika sukuria ypatingus ryšius tarp gydytojo ir paciento. Iš vienos pusės – tai ilgalaikis kontraktas tarp užsakovo ir vykdytojo, iš kitos pusės – tai patikimi abipusės įtakos santykiai gyvenimo kokybei pagerinti. Homeopatinė praktika turi remtis praėjusių kartų patirtimi. Jie paliko ne tik nuostabias žinias (vadovėlius) , bet ir ne mažiau reikšmingą, nors ir mažai ištyrinėtą palikimą – tai santykių tarp gydytojo ir paciento sistemą. Kartu šiuolaikinėje homeopatinėje praktikoje neįmanoma pasilikti šiuolaikinės medicinos sistemos biznio nuošalėje.