Demjanas Vladimirovičius Popovas gimė 1899m., valstiečio, Vladimiro Porfirjevičiaus Popovo šeimoje, Gaponovkos kaime, Poltavos gubernijoje. Mokėsi pradinėje mokykloje, po to Charkivcos internate, Lochvico mieste komercinėje mokykloje. 1920-25m. (pirma tarybinė laida) baigė medicinos institutą Odesoje. D.V.Popovo profesinė veikla tesėsi 61 metus. Dešimt metų jis paskyrė chirurgijai – dirbo Kirovogrado mieste ir apskrityje, antrojo pasaulinio karo metu fronte dirbo chirurgu. 30-tųjų metų pradžioje, dar dirbdamas chirurgu ir vadovaudamas rajono ligoninei Ustinovkos kaime Kirovogrado srityje ėmė studijuoti homeopatija. Nuo 1935m., persikėlė i Kijevą – dirbo gydytoju homeopatu. Pirmoji darbo vieta Raudonojo Kryžiaus poliklinika Podolėje, paskutinė-ligoninės poliklinika Nr 14. Per savo gyvenimą prakonsultavo apie milijoną pacientų.

Homeopatija šalyje, kur dirbo gydytojas Popovas buvo pusiau legali. Jos neuždraudė, bet ir nepalaikė, buvo leidžiami atskiri įsakymai draudžiantys gydyti atskiras ligas, tai draudžiantys naudoti atskirus vaistus; darėsi neįmanoma mokyti homeopatijos, buvo griežtai reglamentuojami homeopatinės literatūros leidiniai.

Gydytojas Popovas stebuklingai sugebėjo derinti platų mastymą bei gebėjimą matyti smulkmenas. Jis sugebėjo gerai priimti ir įvertinti pasaulio dialektiką.

Turėjo profesinį šališkumą, jis laikė mediciną vientisa, rekomendavo mokytis jos istorijos, mastyti filosofinėmis kategorijomis. Šios savybės padėjo jam sukurti ištysą pleada pasiekėjų. Jo teoriniai ir praktiniai padariniai, o taip pat jo mokinių veikla, pagimdė tokį reiškinį, kaip Kijevo homeopatinė mokykla. Už nuopelnus homeopatijos srityje, D.V.Popovas buvo apdovanotas “Trudovogo Krasnogo Znameni” (USSR) ordinu ir tarptautinės homeopatinės medicinos organizacijos medaliu.

D.Vladimirovičius buvo talentingas žmogus – rašė eiles, kolekcionavo meno kūrinius, jo draugai buvo įžymus meno pasaulio atstovai. Gamta jį apdovanojo puikia atmintimi, blaiviu mastymu, nepaprastu darbštumu. Gydytojas Popovas laikėsi savo mėgiamos taisyklės-festina lente (skubėk lėtai). Ganemano ,,Organono’’ dėka jis susipažino su homeopatijos doktrina, praktiniu vadovu Nešo ir Šareto, Maskvoje lankė rusijos homeopatu suvažiavimus, pirmuosius homeopatinius vaistus (žemų potensijų) Demjanas Vladimirovičius gavo iš Leningrado homeopatinės vaistinės.

Taip prasidėjo jo daugiametis eksperimentas išbandant homeopatinio metodo efektyvumą. Pirmieji bandymai parodė jog homeopatiniai vaistai gali padėti ir tais atvejais kai reikalingas chirurginis įsikyšimas. Tuo metu gydytojas Popovas įsitikino homeopatinių vaistų sukeliamu simptomų paaštrėjimu. Ateityje homeopatinių vaistų sukeliamas simptomų paaštrėjimas, jam tapo raktu, sprendžiant daugelį homeopatinių problemų. Jis dėjo pastangas, kad šis poveikis būtų kuo švelnesnis pacientams. Tuo pat metu jis tvirtai tikėjo, jog vaistų sukeltas paaštrėjimas, tai pati tinkamiausia priemonė, patvirtinanti teisingą vaisto parinkimą tarp daugybės simptomų. D.V.Popovo nuomone, būtent aukštos potencijos gali išryškinti vaisto ypatumus, tuo tarpu, kai žemos potencijos iššaukia žymiai mažesnį spektrą simptomų. Šią išvadą suformavo didžiulė praktinė patirtis ir unucizmo metodika, kurią jis pritaikė profesionalizme. Jo nuomone, vaistų iššauktas paaštrėjimas, taikant auk

Tokia idėja iškilo gydytojo Popovo pamąstymuose, svarstant suvokimą ,,sveikatos ir ligos’’. Jo išvada buvo vienašalė – žmonių, absoliučiai sveikų visais atžvilgiais, nebūna, yra praktiškai sveiki žmonės ir įvertinti jų sveikatos lygį reikėtų individualiai. Tokiu būdu, besitesianti padėtis nuo Ganemano lakų, praktiškai neįgyvendinama, nes homeopatinius eksperimentus reikia atlikti tik su sveikais žmonėmis.

Efektyviam homeopatijos panaudojimiui padėjo Hanemano rekomendacijos, geras ,,?ateria ?edica’’ žynojimas, ypatingas pastabumas, analytiškas mąstymas, stropus medicininės apskaitos vedimas. Persikeliant į Kijevą D.V.Popovas jau buvo susiformavęs homeopatas, įsitikinęs ryškiu metodo pranašumu prieš kitus koncervatyvius gydymo metodus. Homeopatijos dėka, tiksliau vaistinio paaštrėjimo fenomenui, jis sugebėjo matyti žmogų, kaip vientysą, neatskiriant jo psichinių savybių nuo biologinių reiškinių.

Jis buvo puikus diagnostikas ir geras psichologas, vaistų paskyrimo metu jis niekada nesivadovavo vien ligos diagnoze, jis skaitė, jog tai būtina, bet nepakankama informacija vaistui, ,,panašumo principu’’, parinkti. Jis neišskyrė fiziniu ar protinių simptomų. Pagrindas vaistų paskyrimui buvo patys ryškiausi simptomai būdingi šiam pacientui.

Praktinis darbas – tai ieškojimas potencijų, ritmo, vaistų vartojimo laiko, vaistų poveikio patikslinimo, homeopatinės prognozės tobulinimo. Jis buvo isitikinęs, jog aukštos potencijos veikia giliau ir patikimiau nei žemos, ir ligos prognozė homeopatiniame gydyme turi pagerėti.

Gydytojo Popovo patirtis stipriai palaikė homeopatijos vardą Kijeve, konsultacijoms pas jį siuntė net sunkiai sergančius ligonius, kaip gydytojai homeopatai, taip pat ir oficialiosios medicinos atstovai.

D.V.Popovas naudojo tokį suvokimą kaip ,,miazmos’’ ,išskirtinai kaip ,,paveldimas užterštumas’’. Jis vartojo tik vieną terminą ,,psora’’, kaip apibendrinantį reiškinį ,neskirstant į kategorijas. Jam homeopatijoje neegzistavo specialūs priešnuodžiai, vaistai buvo parenkami griežtai pagal panašumo principą. Bet kokie štampai, jam buvo svetimi, ypatingą dėmesį skyrė moduliams, kurie nukreipė į paciento asmenybės ypatumus ir ligos eigos charakterio procesą. Turėdamas tvirtą požiūrį, jis griežtai ir nenukrypstamai laikėsi homeopatinių principų, nekritikuodamas kitų metodų. Jis manė jog individualumas būdingas ne tik pacientui, bet ir gydytojui.

Tatjana Demjanova Popova gimė 1930m. Ukrainoje, Kirovograde. 1955m. baigė Kijevo medicinos institutą. 1956m. pradėjo medicininį darbą chirurgijoje, po to perėmė iš tėvo homeopatinę patirtį. Gydytojo homeopato darbo stažas 44m. 1987-89m. – pirmos ūkiskaitinės homeopatinės poliklinikos vyr. gydytoja Ukrainoje.

1989-95 m. vadovavo Ukrainos sveikatos ministerijos homeopatijos centrui. Tarptautinių homeopatinių kongresų Ukrainoje ir Rusijoje organizatorė ir dalyvė. 1989m. – suteiktas nusipelniusio Ukrainos gydytojo vardas. 1990m. Meksikoje, tarptautiniame kongrese, už homeopatijos ugdymą, gavo garbės medalį.

Daugelio darbų autorė homeopatijos srityje, viena iš knygų išversta ir išleista Rusijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ir Vokietijoje.

Šalies uždarumas ir nebuvimas atviru galimybių mokytis homeopatijos, sukūrė klasikinę ir originalią kryptį, budingą tik ,,Kijevo homeopatiniai mokyklai ’’. Mokyklos metodika ir tradicijos palaipsniui kaupėsi praktikos pagrindu.