Antonas Vladimirovičius Popovas gimė 1962 m., Kijeve, gydydojų homeopatų šeimoje. (Senelis – Demjianas Vladimirovičius Popovas ir motina – Tatjana Demjanova Popova yra Kijevo hopeopatinės mokyklos įkūrėjai). 1984 m., baigęs Kijevo medicinos universitetą, dirbo mediku bendrojoje medicinoje. 1994 m. apgynė disertacija, skirta homeopatijos pritaikymui oficialioje medicinoje. 1992 m. tapo vienu iš steigeju ir generaliniu direktoriumi firmos "Popov & Co". Šiuo metu firma turi gydymo skyrių, vaistinę, kurioje ruošiami homeopatiniai vaistai, mokymo centrą, užsiima leidybos veikla, bendradarbiauja su vedančiomis homeopatijos įstaigomis Vakarų bei Rytų Europoje. Nuo 1995 m. reguliariai leidžiamas žurnalas "Vestnik gomeopaticheskoy medicyny" (Vyriausiasis redaktorius A.Popovas), skirtas klasikinės homeopatijos klausimam aptarti. 2001 m. mokymo centro patirties pagrindu įsteigtas Homeopatijos Institutas. Nuo 1999 m. – Ukrainos homeopatų Asociacijos Prezidentas, kasmetinio, Tarptautinio homeopatijos kongreso Ukrainoje vice-prezidentas. A.Popovas daugelio straipsnių autorius homeopatiniais klausimais, daugelio tarptautinių kongresų dalyvis, Tarptautinės homeopatinės lygos narys. Išleido eilėraščių rinkinį. Knygos autorius "Homeopatija ne visiems". Pastoviai užsiima gydomąją ir pedagogine veikla.

Esu įsitikinęs, kad teisę parašyti knygą turi kiekvienas. Ir šitą teisę suteikia ne gyvenimiška patirtis, autoritetas ir ne talentas. Jos jokiomis priemonėmis neįmanoma nei gauti, nei užtarnauti. Ją suteikia vidinė laisvė ir bendravimas su daugybe nepažįstamų, bet artimų žmonių. Ateina metas, kai norisi kalbėti apie esmę aiškiai, atvirai ir be baimės likti nesuprastam. Ir aš ėmiausi šito darbo, kai pajutau savyje tokias permainas. Nors prisipažinsiu, kad parašyti tokią knygą svajojau seniai, dar prieš pradėdamas dirbti gydytoju. Tuo metu šis noras dar tebuvo tik neaiški nuojauta, ir aš dėkoju savo gyvenimo verpetams, lėmusiems šio leidinio gimimą.

Dėkoju ir akademinei medicinai, išmokiusiai mane visko, ką privalo žinoti gydytojas apie kūno ligas. O teisę kritiškai vertinti chirurgiją, manau, įgijau dešimt metų pradirbęs prie operacinio stalo, kaip „visiškas beprotis, gyvenimą iškeitęs į jodo gelsvį bei pilvo ovalą”. Reanimacija bei intensyvi terapija suteikė daugybę progų ne tik pažvelgti mirčiai į akis, bet ir suvokti šiuolaikinio gydymo vaistais didžiules galimybes bei trūkumus. Aš perpratau biurokratinės medicinos sistemą, kuri, tobulindama siaurą specializaciją, tampa techniškai vis tobulesnė, tačiau vis žiauresnė bei pragmatiškesnė. Po daugelio metų gimė jau kitokios eilutės: „Su metais vis labiau rakina baimė, kad žinios mano tobulos nėra. Žinau aš daug ką apie kūną, bet siela man – dar nežinia”.

Disertacijos gynimas padėjo konkrečiai perprasti medicinos mokslo privalumus ir trūkumus. Progresyvių Mokslo tarybos narių paramos bei savojo užsispyrimo dėka pavyko įrodyti homeopatinio gydymo efektyvumą gydant nemažai endokrininių ligų ir apginti jų profilaktiką. Mokslinis darbas ir suteikė galimybę konkrečiai apibrėžti tikslus, surasti įtikinamus argumentus savo nuomonei apginti.

Ir dar atsirasti šiai knygai labai padėjo bendravimas su menu. Kai studijavau medicinos universitete, teko vaidinti puikiame mėgėjiškame teatre. Jis ir padėjo pažvelgti į visiškai kitokią žmogaus gyvenimo pusę. Aktorystės menas neįmanomas be sugebėjimo atskleisti žmogaus charakterio esmės. Ji gydytojui homeopatui irgi yra svarbiausia skiriant patį tiksliausią gydymo būdą. O potraukis kurti poeziją, tobulą (koncentruotą) pasaulio suvokimo meną, leido geriau jausti ir suprasti kitus žmones,– tai dalykai, be kurių neverta imtis homeopatinio gydymo.

Knyga man visada buvo ir bus praktinių gyvenimo tiesų šaltinis – tokių žinių man suteikė medicina. Bet aš norėjau ir jausti gyvenimą – šią paslaptį padėjo perprasti menas. Bet yra dar viena, ypatinga, sritis, kuri kartu buvo ir žinios, ir menas. Matote, aš gimiau kuo tikriausioje „homeopatinėje šeimoje”, todėl žodis „homeopatija” man nebuvo nei mįslingas, nei neigiamas, nei kėlė susižavėjimą. Jis, kaip man dar vaikui atrodė, buvo suaugusiųjų gyvenimo dalis. Mūsų namuose kitokių vaistų nebuvo, tik natūralieji homeopatiniai. Mane kuo rimčiausiai rengė tapti gydytoju homeopatu, o aš, žinoma,iš visų jėgų priešinausi, ypač savo medicinos praktikos pradžioje. Tiesa, iškart po universiteto baigimo teko pasinaudoti savo žiniomis. Taigi šios knygos tema pagrįsta giluminiais vidiniais ryšiais, anot garsiojo Antuano de Sent Egziuperi (kurio garbeiir gavau vardą), „visi mes atėję iš vaikystės”.

Sumanymą tapti homeopatu nulėmė dar ir ta aplinkybė, jog kuo daugiau įgydavau žinių iš bendrosios medicinos praktikos, tuo akivaizdesni buvo šio gydymo trūkumai. Homeopatija tapo pagrindiniu mano užsiėmimu, nors aš kartu stengiausi nebūti iš anksto nusistatęs oficialiosios medicinos atžvilgiu. O dėl visuomenės nuomonės, tai prisipažinsiu, kad nustebau pajutęs vienų juodžiausią panieką, kitų – perdėtą susižavėjimą homeopatija. Stebino ir tai, kad žmonės nė neabejodami ją vadino gydymu žolelėmis, o patys gydytojai – medicinos podukra. Norėdamas dar pasitikrinti suorganizavau homeopatijos centro lankytojų apklausą, ir rezultatai iš tikrųjų pasitvirtino. Nusprendžiau, kad gal taip yra, kaip dabar madinga sakyti, dėl informacijos stygiaus.

Gydytojams prirašyta daugybė puikių knygų – ir vadovėlių, ir žinynų. Iš jų galima išmokti, kaip išrašyti vaistus. Tuo tarpu homeopatijos metodologijos darbai moko, kaip ir kada reikia taikyti šį gydymo metodą. Tos rekomendacijos sudėtingos ir dažnai sunkiai suprantamos netgi tiems, kurie baigę medicinos mokslus – tuo ne kartą teko įsitikinti per savo, kaip dėstytojo, praktiką. Man teko kalbėti apie homeopatiją didžiulėms auditorijoms, mažoms entuziastų grupelėms ir su atsitiktiniaispakeleiviais vagono kupė. Teko perskaityti daugybę paskaitų, kursų, vadovauti daugybei seminarų, dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kol išmokau ramiai išdėstyti mėgstamą dalyką. Aš daug ginčydavausi, kartais nesuvaldydavau emocijų, dažnai nemokėdavautinkamai argumentuoti. Nors širdies gilumoje visada likdavo vaikiškai aiškus ir paprastas supratimas. Ir tada nusprendžiau parašyti šią knygą apie homeopatiją taip, kaip rašomos knygos vaikams, nors tiksliau būtų pasakyti,– kaip suaugusieji rašo suaugusiems, kai tikrai nori, kad juos suprastų.

Vaistų aprašai čia pateikti taip, kaip ir įprasta pateikti profesionalams. Pirmiausia apžvelgiau kiekvienos medžiagos kilmę, cheminę sudėtį, aprašiau biologines ir nuodingąsias savybes. Toliau pateikiau, kaip vaistas taikomas liaudies ir mokslo medicinoje, nuo seniausių laikų iki šių dienų. Svarbiausia ko siekiau – tai vartoti kiek galima mažiau sudėtingos medicinos terminijos, kuri dažnai atima bet kokį norą žvilgtelti į šiuolaikinius leidinius. Homeopatijos terminaisurašyti į specialųjį žodynėlį.

Ši knyga nebus homeopatinio gydymosi namuose vadovėlis tiems, kurie homeopatiją suvokia pagal nusistovėjusius stereotipus. Aš kategoriškai nepritariu supaprastintoms vaisto paieškoms remiantis vienu ar keliais simptomais. Tik pamanykit, kaip patogu! Taip paprastai ir gydo bendroji medicina, kuri turi vaistų nuo skausmo, vaistų kraujospūdžiui sumažinti, nuo vidurių užkietėjimo ar nemigos. Jei taip suprasime homeopatiją, jos efektyvumas bus menkas. Šios knygos tikslas yra padėti išsigydyti arba nors palengvinti daugelį negalavimų ir įsisenėjusių ligų. Nemažai vadinamųjų „homeopatinio gydymo vadovėlių” nekreipia dėmesio į daugybę ligos simptomų ir teigia, jog kai kurie susirgimai apskritai nėra liga. Mano galva, pati nuostata jau yra klaidinga. Juk pats žmogus nusprendžia, ar jis serga ar ne, ar jam kreiptis pagalbos į gydytoją homeopatą, ar tiesiog surinkti greitosios pagalbos telefono numerį.

Kad pacientą ir gydytoją sietų kuo geresnis savitarpio supratimas, specialių žinių prireiks ir pacientui, ir gydytojui. Todėl ši knyga adresuota ir vieniems, ir kitiems. Jei nori geriau gydyti, išmok ir pats gydytis.

Aš neabejoju, kad tie, kurie rimtai domisi homeopatija, sugebės suprasti, kas ji iš tiesų yra. Esu įsitikinęs, jog menkutė homeopatinio vaisto dozė gali įveikti grėsmingą jėgą – ligą, todėl man ypač buvo svarbu parašyti knygą paprastai, bet kartu ir nesupaprastinant.

Baigdamas noriu padėkoti visiems, padėjusiems šią knygą parengti. Pirmiausia mamai už jos gydymo dovaną, kantrybę bei nenuspėjamą charakterį. Tada seneliui, iš kurio paveldėjau giminės amatą ir filosofinį požiūrį į gyvenimą. O svarbiausia – savo pacientams, pagrindiniams mano patarėjams ir oponentams.

Autorius